2024 Europos Optimist jachtų klasės čempionatas, Marina di Carrara, Italijoje
baigėsi.
baigėsi.Paskutinė diena dėl vėjo stokos ir padidėjusios srovės ties pirmu ženklu baigėsi lenktynėmis tik auksiniams laivynams. Visi kiti laivynai buvo paleisti iš lenktynių zonos namo taip ir nesulaukus pakankamai vėjo.
Grįžus namo ir šiek tiek pasilsėjus galime apžvelgti kaip mums sekėsi. Kas nustebino ir vertė kilstelti antakį, o kas nuvylė.
𝐑𝐞𝐠𝐚𝐭𝐚: prognozės nežadėjo nieko gero. Teko nusiteikti, kad bus labai sunki ir pilna ilgo laukimo savaitė. Pirmoji diena, kaip prognozuota, tokai ir buvo. Visgi sekančiomis dienos išankstinės prognozės buvo paneigtos, tad auksiniams laivynams pavyko suorganizuoti 9 iš 10, o likusiems 8 iš 10 lenktynių.Sąlygos buvo ypač sunkios. Nepastovi vėjo SW-W-NW kryptis bei stiprumas. Stiprėjant ir ateinant škvalams sukosi dešinėn, silpstant grįždavo kairėn. Šalia esantis iškyšulys darė didelį poveikį vėjo krypčiai, tad nuspėti kada “įsijungs” kranto poveikis buvo ypač sunku. Besikeičiantis potvynis/atoslūgis atnešantis tai mažesnę tai ypač ilgą bangą, kuri susikirsdavo su dešinėje pusėje ištekančia upės srove dar labiau apsunkindavo ir taip jau sudėtingas sąlygas. Iššūkių netrūko nei vienai komandai. Ne vienas stiprus buriuotojas nepateko į jam prognozuotą aukštesnį laivyną.
Vertinant tokias sąlygas mūsų buriuotojų pasiekimus vertintume ypač teigiamai. Liepa “iššovė” antros dienos paskutinėse lenktynėse, ¾ viso lenktynių laiko neužleidusi pirmos pozicijos ir tik po “vartų” kovoje prarado kelias pozicijas, finiše – 6. Tai asmeniškai geriausias jos rezultatas tokio rango regatoje. Antroje dienoje apmaudžiai padaryta klaida, kai visas lenktynes laikant ~20 poziciją, finišą kirto tik 42. Kaip vėliau parodė rezultatų suvestinė, ši klaida atėmė realiausią galimybę rungtis auksiniame laivyne. Tadas tuo tarpu “iššovė” paskutinėse trečios dienos lenktynėse taipogi kovodamas iki pat galo Top 3 tik pačioje lenktynių pabaigoje vis tik neišlaikęs ir finišo liniją kirtęs 10 vietoje. Tai Tadui taipogi geriausias rezultatas tokio rango regatoje. Dar vienas toks finišas – vieta sidabriniame laivyne būtų garantuota.
Po kvalifikacinių lenktynių pavyzdį perėmė Vakarė, kuri pirmose dienos lenktynėse pademonstravo, kad gali ¾ lenktynių išlaikyti 1 poziciją, o finišą kirtusi labai aukštoje 7 pozicijoje.
Į atlapus kibo ir berniukai, kai Tadas bronzinio laivyno finišą kirto – 4, Aidas – 9, o Vėjas – 16. Pagavę ritmą, Aidas su Tadu demonstravo drąsą starto linijoje ir puikius įgūdžius distancijoje, likusias dvejas lenktynes kovojo dėl Top 5. 
Vaikams tai neįkainojama patirtis, kuri tikime padės būti stipresniems jau artimoje ateityje. 
Aidui “Optimisto” kelionė buvo paskutinė, o likusiems rinktinės nariams palinkėsime pasiimti kuo daugiau patirties ir išmokus visas pamokas šauti tik pirmyn! 
𝐆𝐚𝐥𝐮𝐭𝐢𝐧𝐢𝐚𝐢 𝐫𝐞𝐳𝐮𝐥𝐭𝐚𝐭𝐚𝐢:Mergaičių sidabrinis laivynas:
Vakarė Jackevičiūtė – 23 (bendroje įskaitoje 83 pozicija)
Liepa Jonuškaitė – 31 (bendroje įskaitoje 91 pozicija)
Saulė Trimonytė – 40 (bendroje įskaitoje 100 pozicija)
Iš viso mergaičių grupėje varžosi 120 buriuotojų
Berniukų bronzinis laivynas:
Aidas Vroblevičius – 10 (bendroje įskaitoje 115 pozicija)
Tadas Germanavičius – 12 (bendroje įskaitoje 117 pozicija)
Vėjas Kašėta – 29 (bendroje įskaitoje 134 pozicija)
Bartas Julijus Kupliauskas – 41 (bendroje įskaitoje 146 pozicija)
Iš viso berniukų grupėje varžosi 157 sportininkai
𝐀𝐭𝐯𝐲𝐤𝐢𝐦𝐚𝐬: Šįkart buvo nuspręsta nuomotis laivus regatos metu, tad optimaliausias būdas keliauti tapo skrydis lėktuvu. Išskridome iš Vilniaus į Romą. Kelionei iš oro uosto iki pagrindinės lokacijos suplanuota keliauti automobiliais. Automobilių rezervacijos atliktos iš anksto. Po ilgo laukimo ir kovos su automobilių nuomos įmonėmis, po ~3val. du automobiliai buvo paruošti kelionei. Kodėl du? Mikroautobuso nuomos kainos Italijoje skirtumas lyginant su dviejų lengvųjų automobilių viršijo bent du kartus. Labai apmaudu, bet ir organizatorių pasiūlyto “transfer” kaina taipogi buvo stipriai per didelė. 7 buriuotojai ir 2 lydintys suaugusieji sėkmingai pasidalino į mergaičių ir berniukų ekipažus ir sėkmingai pajudėjo Italijos pakrante iš Romos. Pakeliui sustojome pietums tradicinės picos ir žinoma “Gelato”. Carrara sėkmingai pasiekėme jau sutemus. O čia nuotykiai tik prasidėjo 
𝐀𝐩𝐠𝐲𝐯𝐞𝐧𝐝𝐢𝐧𝐢𝐦𝐚𝐬: Didžioji dalis sportininkų ir komandos narių tikėjosi panašių sąlygų kaip ir daug metų prieš tai, deja buvome visi nustebinti nuostabia idėja ir labai prastu jos įgyvendinimu. ~400 Europos Optimist čempionato dalyvių ir komandos narių apgyvendinti bokšte, kuris pastatytas dar prieš antrąjį pasaulinį karą, šiek tiek padažytas, kai kur pakeistomis spynomis, liftu veikiančiu tik nuo trečio aukšto ir pan. Tą vakarą sutikome ne vieną komandą, kuri po pakavosi savo daiktus ir kraustėsi kitur. Trenerių komandą pasitiko 9kvm kambarėlis su dvejomis lovomis, viena plastikine kėde ir sukrypusia spintute. Du elektros lizdai ir didelis langas, kurį uždarius nelieka kuo kvėpuoti. Dušas ir WC dalinamas ant dviejų kambarėlių, išėjus iš dušo būtina užsirakinti duris, kadangi juo naudotis gali ir kito kambarėlio žmonės – tad svečiai, kaip sakoma, patys užeis. Vaikų sąlygos buvo dar prastesnės, kai kambaryje suplanuota gyventi po tris komandas, po 11-14 vaikų. Jiems teko dalintis vienu WC/dušu. Negana to, dalintis reikėjo ir su šalia esančiu kambariu. Tad vaikų kiekis dvigubėdavo, o durys tiek WC tiek dušo neužsirakina. Tas pats buvo ir su dideliu kiekiu kambarių. Kambariui tekdavo po vieną elektros lizdą. Kai kuriuose langai neatsidarydavo. Vaizdas priminė erdvę Vilniuje, Lukiškėse. Visi jautėsi kaip ten papuolę. Teritorijoje, kurioje gyveno čempionato dalyviai, buvo ir kitų gyventojų, nieko bendro neturinčiais su buriavimu ar Europos čempionatu. Tranki muzika ir diskoteka bokšto apačioje su pertraukomis tęsdavosi gan ilgai..
Po pirmos nakties su tėvelių finansine ir organizacine pagalba – padarėme tą patį, kaip ir beveik pusė viso čempionato komandų – išsikėlėme. Mūsų poilsio sąlygos ženkliai pagerėjo, ko nepasakysi apie bokšte likusias komandas…
𝐌𝐚𝐢𝐭𝐢𝐧𝐢𝐦𝐚𝐬: Maistas nuo pat pirmos dienos buvo tragiškas, kitaip matyt net nesigautų apibūdinti. Jokių daržovių, jokių vaisių, vienas sūris, vienas kumpis, viena dešrelė ir kiaušinienė… Komandos vadovų ir trenerių pasitarimų metu, daugiau nei pusė laiko užimdavo organizacinių klausimų ir skundų pareiškimai… Sulaukta palyginimų ir su Afrikos valstybėmis, kad mums sąlygos tikrai geresnės nei jiems. Pastebėjus situaciją, kelis kartus dar bandėme vis užsukti ir tikėjomės, kad situacija bent kiek pasikeis, deja to nesulaukę pradėjome gaminti namie. Namie keptos picos, kepsniai, virtos ir keptos daržovės, purūs ar lietiniai blynai, įvairios salotos ir vaisiai. Kurioziškai skambėjo organizatorių pastangos, kai atvežė vieną šaldytuvą visoms komandoms maistui įsidėti, paraginimai užsirašyti kur kieno maistas ir jį ten laikyti. 
Tiesa, Estijos komanda informavo, kad paskutinės dvi vakarienės buvo pakenčiamos ir pretenzijų nebeturėjo. Vis tik per 10 dienų pavyko!
𝐀𝐩𝐬𝐢𝐩𝐫𝐚𝐭𝐢𝐦𝐚𝐬 𝐩𝐫𝐢𝐞 𝐚𝐤𝐯𝐚𝐭𝐨𝐫𝐢𝐣𝐨𝐬: Pirmas kelias dienas turėjome bendras treniruotes su Latvijos ir Estijos rinktinėmis, taipogi sudalyvavome ir „practice race“. Nuo pat pirmos dienos teko susidurti su mūsų buriuotojams mažai pažystamais veiksniais: ilga „swell“ tipo banga, potvynis/atoslūgis, bei žinoma upės srovė. Per dieną vėjo kryptis pasikeisdavo po kelis kartus, o ką srovės išdarinėjo tai sunku net aprašyti kai ir stiprumas ir kryptis keisdavosi kas valandą.
𝐌𝐚𝐭𝐚𝐯𝐢𝐦𝐚𝐢 𝐢𝐫 𝐫𝐞𝐠𝐢𝐬𝐭𝐫𝐚𝐜𝐢𝐣𝐚: Nuomojantis laivus ženkliai sumažėja iššūkių tikimybė. Nors didžiąją dalį pasiruošimo darbų tikrai galima pasidaryti dar namie. Mums teko permatuoti kelias bures, tvarkyti sertifikatus, koreguoti burių gamintojų lipdukų vietas, vienus apipjaunant, kitus tiesiog nuimant. Vis tik matavimai ir registracija praėjo labai sklandžiai, o ypač paslaugūs matuotojai iš IODA patarė į ką atkreipti dėmesį ateityje, kad viskas vyktų dar sklandžiau.𝐈š𝐯𝐲𝐤𝐢𝐦𝐚𝐬: Bures ir daiktus susipakavome iš vakaro, tad 4.00val. pajudėjimas link Milano oro uosto buvo lengvesnis. Tiesa, beveik visą kelią buriuotojai pramiegojo. Grąžinus automobilius į nuomos punktą jau buvo aišku, kad Italijos “svetingumas” nesibaigė ir paskutinių akordų sulaukėme jau Lietuvoje. Nusileidus Vilniuje mus pasitiko didelės šypsenos ir šilti apkabinimai. Taip jau būna, kai lenktyniauji toli nuo namų.
𝐏𝐚𝐛𝐚𝐢𝐠𝐚𝐢: Nuotykių būta įvairiausių, nuo paliktos gelbėjimosi liemenės Vilniaus oro uoste, pavogtų vėjarodžių ar vairo prailgintojo, prireikusių dviejų starto laikdrodžių. Pirmą kartą paragautų Itališkų “Gelato”, “Pizos” bokštą nugalėjusių maudynių sūrioje Ligūrijos jūroje ir dar daug, kas liks vaikų atmintyje.
